Madagaskaras

 Yra žmonių, kurie manęs prašo papasakoti kokie įspūdžiai iš kelionės po Madagaskarą, parodyti nuotraukas. Sudėtinga tai padaryti, todėl pabandžiau sudėti savo įspūdžius čia, tuo pačiu pailiustruodama ir nuotraukomis.

Ką gi, šiek tiek apie Madagaskarą, kuriame teko apsilankyti vasario 3-17 dienomis.

  Reikia pripažinti, kad kelionė šiek tiek nepateisino lūkesčių, kita vertus, mes jau nemažai egzotiškų šalių aplankę, gal jau tampa šiek tiek sunku nustebti, tarsi viskas matyta. Bet  aš džiaugiuosi pamačiusi šiek tiek vietinių žmonių gyvenimo iš arti. Tai šalis, kurioje turizmas dar yra tarsi ankstyvojoje kūdikystėje, todėl, liaudiškai kalbant, nėra viskas nudailinta ir skirta turistų akims. Kol kas viskas taip, kaip yra iš tiesų. Aišku, to kaina, kad mums teko pajusti kaip"komfortiškai" gyvena vietiniai . Na, kad ir pavyzdys: kai atskridom į Antananarivą, pirma naktis buvo viešbutyje, nuo kurio pradėjome raukyti nosytes: nepakankamai švaru, patriušę, papeliję ir pan. Tame pačiame viešbutyje teko nakvoti ir paskutinę naktį, prieš grįžtant namo, ir, ką jūs manot, mes aikčiojome iš laimės, lyg būtume patekę į 5* viešbutį.

   Didžiąją dalį kelionės keliavome autobusėliu, visi be galo gražūs vaizdai skriejo pro mūsų akis. Nuvažiavome 800km į vieną galą, per tą laiką gamta pasikeitė gal tris kartus :drėgnieji atogrąžų miškai, tropiniai miškai, pusdykumės. O jau ryžių laukų grožis, man, nors jau ne kartą matytas, bet vis dar be galo žavingas. Bet to nupasakoti neįmanoma, tai gali perteikti nebent nuotraukos.

Madagaskare gyvena 24 etninės grupės su dar gana gajais vietiniais savotiškais papročiais. Būdinga daugpatystė. Dabartis persipynus su gilia praeitimi, būdinga magija, šamanizmas įvairūs ritualai. Vieno šamano namuose teko apsilankyti, jis net nuvedė mus į savo "ligoninę", bet aš iš ten sprukau kiek kojos neša, ir, aišku, fotografuoti net mintis nekilo.

Šamano žmonos

Šamanas rodo savo namus

  Tik nuvykę, gidų buvome įspėti, kad čia viskas vyksta "mora mora", tai yra lėtai lėtai. Ką gi, į kelionės pabaigą, mes jau su tuo susitaikėme, bet iš pradžių, tai...

   Dar vienas pas juos ypatingas dalykas, kad egzistuoja net tik įstatymai, bet ir ir tam tikri tabu. Tai yra " Fadi", kuris reiškia draudžiama. Tokių fadi yra gausybė, kartais jie neįtikėtinai keisti, ir jų visi laikosi. Įdomiausia, kad niekas neklausia, kodėl, tiesiog, fadi, ir reiškia fadi. Tuo viskas pasakyta. Pavyzdžiui vienoje gentyje fadi yra dvynukai. Jei gimė dvynukai, jie abu atiduodami į specialią prieglaudą. Aišku, tėvai gali keltis į kitos genties teritoriją, kur nėra tokio fadi, bet tai būna ypatingai retas atvejis, nes tai reiškia savos genties, giminės atstūmimą, o kita gentis niekada nepriims kitos genties narių taip, kaip savo. Be to, fadi yra šventa.

Mokyklos suole

Skurdas yra begalinis. Kainos be galo žemos. Tarkim labai geros jautienos kepsnys kainuoja 7 litus Bet daugeliui vietinių jis neįperkamas. Mes jau Lietuvoje buvome įspėti, kad vežtumėmės saldainių vaikams ir pieštukų. Na, nusivežtų neužteko, pirkome ir vietoje, jų pirkti yra, bet jiems neįperkama. Ypač kaimuose. Teko apsilankyti vienoje kaimo mokykloje. Na, turint omenyje, kad mokslas mokamas, ir mokyklą gali lankyti tik jau šiek tiek turtingesnių tėvų vaikai, vaizdas labai graudus. Kaip tuomet gyvena  tie skurdžiausieji???

Mokykla

   Apsilankėme ir  vietinių namuose. Tiesiog važiuodami paklausėm gidų, kaip jų buitis atrodo, tai jie prie pirmo pasitaikiusio kaimo sustojo ir paprašė, kad mus įsileistų. Vietiniai su malonumu sutiko, nes juos aplankys "vaza", baltieji, o tai yra garbė. Aišku, ir  mes ne tuščiomis nuėjome. Na, viename namelyje vėl šokas. Langai , tai yra kiaurymės, uždaromos langinėmis. Pas juos namuose(kaimuose), nėra kamino, kai kūrena ugnį, ruošdami maistą, atidaro langus. Bet dūmų vis tiek apstu. Vienam kambary sėdėjo moteris, vakar jame pasigimdžiusi kūdikį, trošku, smarvė, o kiek purvo, aš net neįsivaizduoju, kad taip žmonės gali gyventi. Kažkokiame kinyje sėdi tarp kalno skudurų.

Aplink zuja gal 5 pametinukai vaikai, basi, murzini, tie, kur didesni, jau ant nugaros dar po mažiuką pasikabinę, nes ten natūralu, truputį prakutę vyresnėliai, augina mažesnius broliukus, sesutes. Ir visi šypsosi, laimingi.

Madagaskaras vadinamas lemūrų šalis. Taip ten jie tikrai gyvena, bet tikrai gatvėmis nelaksto, teko gerai po džiungles paklaidžioti, kad juos pamatyti Na, po to, kai vienas susiruošė man ant galvos sisioti, aš pradėjau jų vengti Na, bet pamatėm bent 4 rūšis.

 Dar chameleonai. Jų taip pat nemažai, matėm ir ką tik gimusį ir pusės metro. Juos įamžinau.

   Taigi, keliaujant nuo Antananarivo, mūsų viešbutukai prastėjo, egzotikos daugėjo. Jei iš pradžių elektra būdavo tik tamsiu paros metu , galutiniame taške neliko net rozečių kambariuose. Apie tai, su kokias gyventojais gyvenome, gal nepasakosiu. Šviesa kambariuose būdavo labai blanki, bet gal ir gerai, tų mažesnių "kambariokų" nesimatydavo, o didesniuosius išprašydavome. Atvykus į vieną bungalą, ant dušo plytelės pamačiau tokį ilgą gražų žalią driežą, nufotkinau, nulėkiau savo brangiausiajam parodyti, koks grožis su mumis gyvena. Tas nuėjo, pažiūrėjo, iškvailino mane, kad ten tik dekoracija Na, kai naktį ruošėmės miegoti, "dekoracijos" nebebuvo. O sprendžiant iš kaimynės klyksmo, mano dušo dekoracija atsidūrė pas ją

 Toliau, dėmesio verti zebu. Tai vietiniai jaučiai. Jais matuojamas vietinių turtas, ir kartais zebu būna ir prekybos vienetas, ir net baudą galima sumokėti zebu. Vedant, nuotakos tėvams jaunikis atsiskaito zebu. Na, man labiausiai patiko zebu kepsniai, fantastiški, jie auginami šeriant tik žolyte, mmm...

Mes jau nuvykę į galutinį tašką, Tulearą, turėjom persikelti per įlanką, į Anakao. Kadangi krantinė be jokios prieplaukos, tai mus iki katerio perkėlė su zebu vežimaičiais.

   Mes savo kelionės metu galėjome koreguoti maršrutą kaip panorėję. Kadangi pirmas devynias dienas kratėmės autobusu, tai nuvykę į Anakao, pamatėm, kad atradom civilizacijos nepalietą rojų žemėje. Tad sutarėm su gidais, kad čia pasiliekame iki pat grįžimo namo.

Sakoma, atsargiau su savo norais, kartais jie išsipildo. Paskutinę dieną tame rojuje labai džiaugiamės, kad mus iš ten išveža. Visada sakiau, kad man šiluma kaulų nelaužo, deja, jau ten ir man buvo nebepakeliama. Vidudienį karštis 38, vandens temperatūra 38, be to atoslūgis, jei atsiguli vandenyje ant pilvo, tai nugara svyla saulėje, jei apsiverti, tada pilvas dega.

Vėjelio jokio, aišku ventiliatorių irgi, (apie kondicionierius jau nekalbu). O dar tos bjaurybės musės puola be perstojo, dingsta tik sutemus. Gėlo vandens gaudavome tik kibirą žmogui per dieną, pabandyk išsiversti. Kaip supratote, ten vandentiekio nėra. Pasinaudojęs tualetu, nupili kibiriuku jūros vandens. Tiesa, to neribojo     Na, bet užtat po pliažo vakarienei pasiruošdavome per 10 min, nes galvą ant greičio su trupučiu šampūno išplauni, i suknelę ikrenti ir viskas. Džiovinti plaukų negali, dažytis nesimato, o ir jei pasidažysi, prie žvakių niekas nematys Totalus buvimas gamtoje, ramybė iki nuprotėjimo. Bet ir grožis...Aš dar ir dabar, žiūrėdama į nuotraukas, pirmą kartą galiu pasakyti, kad jos to net neperteikia. O dažnai būna atvirkščiai, nuotraukose gražiau, nei iš tikro.

   Tame rojuje maistas taip pat, kaip ir priklauso rojuje. Langustų gali valgyti tiek, kiek tą dieną žvejai sužvejojo. O jie geri žvejai. Kasdien pagaudavo po milžinišką žuvį, kurios mes net neįveikdavome. O krevetės, aštuonkojai... Beje, brangiausia porcija tokių gėrybių 17 litų. O nuo jos apsivalgai. Na, man, kaip visada nuo tokio gėrio yra šalutinis poveikis, prasidėjo alergija, išbėrė. Na, bet ir pavalgiau.

Į mūsų pliažiuką kasdien ateidavo vietinių vaikiukų, siūlančių visokių suvenyrų ir vietinės merginos, siūlančios daryti masažą. Viso kūno masažas 10 litų. Kai kurios darė netgi labai neblogai.

   Reikia pripažinti, malagasiai labai gražūs žmonės. Ypač vezo etninė grupė. Moterys lieknos, bet nesudžiūvusios, o vaikinai jau tokie atletiški, kaip išskaptuoti. O vaikai tai tobuli. Malagasiečiai yra kilę iš afrikiečių ir indoneziečių, taigi, nėra tokie juodi, kaip afrikiečiai, o bruožai taip pat tokie švelnesni, dailesni.

   Keliaudami aplankėm ne vieną draustinį, tačiau, kažką tokio papasakoti iš ten negaliu, čia gal jau nuotraukos gali parodyti. Maudėmės terminiuose baseinuose, kurie tokie karšti, kad reikia prisipratinti.

   Vieną dieną buvo visos dienos žygis Isalo rezervate.Ėjome link kanjonų ir vešlių miškų .Upė krentanti žemyn,ryžių laukai,palmės,bambukai ir t.t. Maudynės natūraliuose miško baseinuose, kurie buvo tikra atgaiva.

 Tiesa, ten man truputį nepasisekė, kažkoks zvimbiantis vabalas įgėlė į pirštą, ko pasekoje jis man baisulingai ištino, ir teko susipažinti su vietiniais gydytojais. Visa laimė, kad ne su šamanais, o tikru gydytoju. Prileido vaistukų. Deja, tą vakarą jau nebe ta nuotaika, o ir jaučiausi prastai, tai nenuėjau į vietinę diskoteką. Draugai buvo sužavėti vietinių dėmesiu. Tokios dailios merginos ir tokie dailūs vaikinukai jiems siūlėsi

   Aplankėme vietos aliuminių puodų gamyklą. Man ji labiau priminė pragarą.

   Baobabai. Tai buvo vienas iš labiausiai mano trokštamų išvysti šioje saloje dalykų, Madagaskaro simbolis.  Išsišakoję, styrantys tarsi šaknimis į dangų. Daugeliui jau virš 1000 metų.

  Išskirtinio dėmesio sulaukė vietiniai turgūs. Ten vyksta pagrindinė prekyba, įsigyjami maisto produktai. Tokios kvapų(smarvės), spalvų, triukšmo maišalynės reikia dar paieškoti. Atkreipėme dėmesį į kažkokį grotuotą kioskelį. Gidė paaiškino, kad aplinkiniuose kaimuose nėra elektros, bet yra mobilusis ryšys. Tad vietiniai turgaus dieną atsineša pasikrauti savo mobiliuosius telefonus.

Musės, karštis, nešvara, šviežia mėsa...

Vytinta žuvis, kvapas nenusakomas...

   Važiuojant autobusėliu pamatėme atbėgančių žmonių būrį, jie šoko, dainavo. Puolėme fotografuoti, pamanėme, kad kažkokia šventė. Gidė mus sustabdė, pasirodo tai laidotuvės...

 Na, atrodo, svarbiausius dalykus paminėjau. Tiesa, valgiau ir krokodilienos. Skanu. Na, o šikšnosparnio jau net aš atsisakiau paragauti

Yra ir tokių namelių

Čia jau visai neblogai gyvenančiųjų kaimelis, jei yra balkonas, tai jau turto ženklas

Iš arti turtingesnio žmogaus namelis

Žvejo namelis

   Dar, mano draugytės labai neblogai apsiprekino. Ten yra labai daug iškasamų brangiųjų akmenukų: ametistų, smaragdų, rubinų, safyrų, granatų ir dar kažko, aš jau visų nepamenu. Tad turgeliuose juos pardavinėja pusvelčiui. Na, aš taip pat keletą įsigijau.

Brangakmenių ieškotojai

 Šeima